Į JAUSMŲ IR EMOCIJŲ PASAULĮ
Kiekvieną dieną mus lydi įvairios emocijos. Tai mes linksmi, tai supykę, vėl nuotaika linksma, bet staiga kažkas nuliūdino ir staiga viena emocija keičia kitą. Emocijos yra labai svarbios mūsų gyvenime, todėl svarbu nuo kuo ankstyvesnio amžiaus kalbėti su vaikais apie kylančias emocijas ir jausmus, padėti juos atpažinti, įvardinti, išreikšti. Su mažaisiais Kodėlčiukais apie užplūdusias emocijas, jausmus nuolat kalbama („Man liūdna, nes…“, „Aš piktas, nes…“, „Man džiugu…“, „Šiandien aš nustebęs\-usi…).
Ikimokykliniame amžiuje svarbu išmokti/mokintis reguliuoti ir kontroliuoti savo emocijas, bet jokiu būdu neslopinti ar užgniaužti. Šiame amžiuje vaikams svarbu suprasti, kad jausti visas emocijas yra normalu, TAČIAU jie turi išmokti jas reikšti neskaudinant kitų. Nėra „gerų“ ar „blogų emocijų“, būna tik tinkamas arba netinkamas elgesys užplūdus emocijos.
Darželio gyvenime nėra nesvarbių detalių. Viskas, kas, kaip, kada ir kur vyksta įstaigoje – svarbu. Esminis skirtumas, skiriantis tradicinį požiūrį nuo socialiniu emociniu ugdymu paremto požiūrio į instituciją, yra tai, kad tradiciškai švietimo institucija yra orientuota į vaiko pasiekimus, o socialinį ir emocinį ugdymą puoselėjanti institucija pirmiausiai orientuota į darželyje besiklostančius tarpusavio santykius.
Su mažaisiais Kodėlčiukais įdomią kelionę į emocijų ir jausmų pasaulį inicijavo socialinė pedagogė Neringa, o jai talkino grupių mokytojos:
- Medituodami (vaikai pasirinko sau norimą, patogią vietelę, atsigulė, atsisėdo ar kaip tik patys norėjo pasirinko sau tinkančią, patinkančią poziciją pagal savo poreikius). Taip klausėmės užsimerkę kas vyksta aplinkui (kokie garsai girdisi už lango, kas girdisi už durų, kokie garsai girdisi mūsų aplinkoje, klausėmės kaip plaka mūsų širdelė…). Taip vaikai atsipalaidavo nurimo, pasibuvo tyloje. Po to visi kartu aptarėme, kaip mes jautėmės būdami ramioje aplinkoje, vaikai pasakojo, kaip jie jautėsi būdami ramybėje, lygino kylančius jausmus triukšme ir esant tyloje, įvardijo savo emocijas, kaip jie jautėsi. Vaikai įvardijo, kad „Smagu būti ramybėje ir būti išgirstam“, „Dar noriu pabūti tyloje…“, „Tyloje būti gera, nes tada girdžiu ką sako draugas…“ … Taip pat gulėdami patogioje pozicijoje „buvome paukšteliai, kurie skraidė danguje“. Vaikams įvardijant „Tai buvo taip gera…“.
- Pabuve tyloje žiūrėjome filmuką, apie ežiuką, kurio spigliukai trugdė draugauti su kitais žvėreliais (jie negalėjo jo apsikabinti, nes ežiuko spygliai jiems dūrė ir… kaip visi rado sprendimą pradžiuginti draugą… Taip įvardijome draugystę ir kylančius jausmus būnant atstumtam, jog mes esame visi skirtingi, bet tuo pačiu ir vienodi. Su vaikais kalbėjomės kaip yra svarbu būti viena draugiška komanda ir šeima.
- Pasikalbėje ir susipažinę su įvairiomis kylančiomis emocijomis atlikome darbelius („Emocijų fotoaparatas“- vaikai spalvino savo fotoaparatą ir „fotografavo save“, bei įvardino savo emocijas (piktas, linksmas, liūdnas, išsigandęs…). Pasirinktomis savo nuožiūra spalvomis, ieškojome popieriaus lape paslėpto veiduko (emocijos). Piešėme save „Jausmų žmogutį“. Taip pat neliko pamiršti ir tėveliai- ugdytiniai nešėsi namo savo užduotėles, kurias turėjo atlikti namuose, kartu su tėveliais „pasiplepėti“ apie jausmus
- Darėme ekspermentą „Jausmų vulkanas“, kurio tikslas – parodyti ir įvardinti vaikams kas vyksta su mūsų emocijomis, kai mes būname pikti, suirzę, nervingi… Ir po to aptarėme kaip su tuo galime „tvarkytis“. Vaikai krykštavo iš smagumo ir pasitenkinimo, kai švelnios ir spalvotos putos nesustabdomai ir nevaldomai vis veržėsi ir veržėsi. Vis kartojo „Dar dar pakartokim…:“. Buvo fantastiškas ir linksmas užsiėmimas suteikęs vaikams nuostabių emocijų!
- Laisvo laiko minutėlę, vaikai žaidė su „Emocijų dėlionėmis“, kamuoliukais, kilimėliais, vartė knygeles, atvėrė „Išjaustukų dėžutę“, dėliojome ir įvardijome dar kartelį pavaizduotas emocijas.
- Atsisveikinant sustojome visi ratu, pasakėme draugui po komplimentą, gerą žodį, apsikabinome ir palinkėjome vienas kitam linksmos ir draugiškos likusios dienėlės J Nepamiršime, kad turime būti draugiški ir tolerantiški vienas kitam. Juk mes didelė Kodėlčiuko šeima ir mūsų kelionė „Į jausmų ir emocijų pasaulį“ dar tikrai nesibaigė.
